Bankrotas ir verslas

Bankroto administravimas – tai visos paslaugos susijusios su juridinio ar fizinio asmens bankrotu. Pagrindinės bankroto administravimo paslaugos yra:

  • įmonei ar fiziniui asmeniui priklausančio turto administravimas bei pardavimas,
  • juridinio asmens likvidavimas ir išregistravimas iš juridinių asmenų registro,
  • fizinio asmens plano vykdymo kontrolė.

Į šias paslaugas taip pat įeina ir bankroto administratoriaus pareigos: teikti informaciją kreditoriams; rengti kreditorių susirinkimus, atstovauti bankrutuojančią įmonę ir jos kreditorius ir pati svarbiausia bankroto administratoriaus pareiga – ginti skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesus visame bankroto procese.

Bankroto administravimo paslaugas gali teikti juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie turi teisę teikti šias paslaugas. Teikti bankroto administravimo paslaugas galima tik išlaikius atitinkamą atestavimo programą (egzaminą) ir gavus kvalifikacinį pažymėjimą. Atestavimo programą rengia ir kvalifikacinį pažymėjimą išduoda valstybės, įgaliota institucija – Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos.125

Iki 2012 m. kovo 1 d. bankroto administratorių ir jų padėjėjų kvalfikaciniai pažymėjimai buvo išduodami tik terminuotam laikotarpiui – 5 metams. Pasibaigus kvalifikacinio pažymėjimo terminui, jis būdavo pratęsiamas. Pratęsiant kvalifikacinio pažymėjimo terminą būdavo atsižvelgiama į administratoriaus veiklą per kvalifikacinio pažymėjimo galiojimo terminą. Įmonių bankroto valdymo departamento sudaryta speciali komisija galėdavo atsisakyti pratęsti kvalifikacinio pažymėjimo terminą jeigu konstatuodavo jog bankroto administratorius ar jo padėjėjas šiurkščiai pažeidė savo pareigas ar elgesio kodeksą.

Nuo 2012 m. kovo 1 d. bankroto kvalifikaciniai pažymėjimai išduodami neterminuotam laikui.

Įmonių bankroto įstatyme yra numatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmuo, norintis teikti bankroto administravimo paslaugas:

1) turėti aukštąjį universitetinį (ar jam prilygtą) teisės arba ekonomikos išsilavinimą arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);

2) nepriekaištinga reputacija;

3) turėti atitinkamą darbo stažą;

4) mokėti Lietuvių kalbą ir išlaikyti kvalifikacinį egzaminą;

Juridinio asmens, siekiančio teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, vadovas ir bent 2 įmonės darbuotojai (įskaitant ir įmonės vadovą) privalo turėti teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas.

 

Apžiūros būdai

Atliekant įvykio vietos apžiūrą dažniausiai rekomenduojama naudoti ekscentrini būdą, tačiau efektyvesnis yra mišrus būdas. Iš pradžių apžiūrima teritorija, vėliau apžiūrimi kelio ruožai, kuriais judėjo transporto priemonės iki susidūrimo, ir kelio ruožas, kuriuo iš įvykio vietos nuvažiavo įtariamasis.

Bendros apžiūros metu būtina nustatyti pagrindinius įvykio vietos „mazgus“ ir juos atitinkamai apsaugoti, nes įvykio vieta dažnai užima gan didelį plotą.

 

Apžiūrint autoįvykio vietą, būtina ištirti ir užfiksuoti:

1.    Įvykio vietos centrą. Būtina labai kruopščiai išmatuoti atstumus, nuo įvykio centro iki pagrindiniu vietos elementu: transportu priemonių, sankryžų šaligatviu, kitu pėdsaku. Svarbu ištirti ir kelią iki susidūrimo vietos.

2.    Pėdsakus, kurie rodo transporto priemonių judėjimo kryptį. Ypač reikia atkreipti dėmesį į stabdymo pėdsakus.

3.    Transporto priemonių būklę, taip ant jų esančius pėdsakus.

4.    Transporto priemonių išsidėstymo įvykio vietoje esančius pėdsakus.

Įvykio vietos apžiūros rezultatai, fiksuojami apžiūros protokole. Tiriant autoįvykius labai reikšmingi vaizdiniai informacijos fiksavimo būdai, todėl apžiūros protokolas visada papildomas schemomis ir brėžiniais. Didelę reikšmę turi ir fotografinis fiksavimo būdas, bei schemos.

Įrodomoji informacija

Kai tiriama įvykio vieta esant pirmai situacijai būtina surinkti įrodomąją informaciją ir ją užfiksuoti. Tiriant įvykio vietas, kai yra antroji arba trečioji situacijos, būtina spręsti dar vieną svarbią užduotį – reikia gauti orientacinės informacijos apie įtariamąjį, jo transporto priemonę ir patį įvykį.

Tiriant autoįvykius įvykio vietos apžiūros metu būtina nustatyti arba bent sudaryti prielaidas tokiam nustatymui :

1.    kas įvyko, kur ir kokiu laiku;

2.    kokios rušies autoįvykis arba koks jo mechanizmas;

3.    kokia situacija po susidūrimo: transporto priemonių išsidėstymas, autoįvykių ir kitų asmenų veiksmai;

4.    kokios sąlygos buvo kelyje autoįvykio metu;

5.    kokia transporto priemonių būklė;

6.    pėdsakų ir daiktinių įrodymų suradimas ir fiksavimas;

7.    ar yra priežastinis ryšys tarp įvykio dalyvio veiksmų ir atsiradusių padarinių;

8.    kokios įvykio priežastys.

Įvykio vietos apžiūra tiriant autoįvykius

Dažniausiai apie autoįvykius pranešimas gaunamas nuo pačių kaltininkų arba nukentėjusiojo. taigi, pirmiausia atvykus į autoįvykio vietą apklausiami jo dalyviai, taip siekiant išsiaiškinti įvykio priežzastis ir jas objektyviai ištirti atliekant įvykio vietos apžiūrą. Tiriant autoįvykius didžiausią dalį informacijos gaunama apžiūros metu. Atliekant autoįvykio apžiūrą gaunama informacija apie įvykį, tiksliai suvokiama įvykio vietos situacija ir sąlygos, ryšys tarp atskirų įvykio vietos elementų ir tam tikrų subjektų veiksmų. Tiriant autoįvykius dažniausiai pasitaiko kelios standartinės postkriminalinės situacijos:

1.    Informaciniu požiūriu nesudėtinga situacija: įvykio vietoje yra visi įvykio dalyviai ir transporto priemonės ir liudytojai. Pagrindinis tikslas – surasti ir tinkamai užfiksuoti visus materialius pėdsakus ištirti ir užfiksuoti įvykio situaciją. Pagrindinis pavojus apžiūrint tokią įvykio vietą yra nevisapusiškas vietos ištyrimas. Tai dažniausiai būna susiję su tam tikrais mąstysenos stereotipais ( viskas ir taip aišku ir pns) negavus ar neužfiksavus tam tikros informacijos įvykio vietos apžiūros momentu praktiškai jos neįmanoma atkurti.

2.    Informaciniu požiūriu sudėtinga informacija: įvykio mechanizmas aiškus, bet įtariamasis iš įvykio vietos pabėgo pasinaudodamas transporto priemone, kuri susijusi su įvykiu arba be jos. Pagrindinis tokios apžiūros tikslas yra ne tik surasti pėdsakus, užfiksuoti juos ir įvykio situaciją, bet ir gauti orientacinės informacijos apie įtariamąjį, kad būtų galima kuo greičiau pradėti jo paiešką. Laikas šiuo atveju labai svarbus.

3.    Informaciniu požiūriu sudėtingiausia situacija: neaiškus įvykis, nėra liudytoju, nežinoma su įvykiu susijusi transporto priemonė, pagrindinis tokios vietos apžiūros tikslas ( be jau išvardintųjų) dar surinkti ir ištirti pėdsakus, kad būtų galima nustatyti įvykio mechanizmą. Kuo neaiškesnė ir sudėtingesnė situacija, tuo kruopščiau reikia dirbti įvykio vietoje ir užfiksuoti visus esamus pėdsakus. Tokiais atvejais būtina iškelti daug versijų ir stengtis surinkti medžiagą joms patvirtinti ar paneigti.

Bendra apžiūra

Bendros apžiūros metu būtina nustatyti svarbiausius įvykio vietos mazgus, kur matomi nusikaltėlio veiklos pėdsakai, ar kur jie galėtų būti. Tiriant vagystes įvykio vietą būtina atkreipti dėmesį į tai:

  1. Kokiu būdu ir kur nusikaltėlis pateko į patalpą.
  2. Ar buvo panaudotos techninės priemonės, jeigu taip, tai kokios rūšies ir ar jos turi individualių požymių.
  3. Ar įsilaužimo vietoje yra pėdsakų.
  4. Ar neliko įsilaužimo vietoje įrankių, jų dalių, nusikaltėlio drabužių arba kitokiu jo paliktų daiktų.
  5. Ar ant nusikaltėlio, jo drabužių, įsilaužimo įrankių galėjo likti mikroobjektų iš išsilaužimo vietos.
  6. Iš išsilaužimo būdo, pagrobtų daiktų skaičiaus ir aptiktų pėdsakų reikia stengtis nustatyti kiek nusikaltėlių buvo įvykio vietoje.
  7. Kokiu būdu galėjo būt išgabenti pavogti daiktai iš įvykio vietos.
  8. Ar nusikaltėliai veikė kryptingai nuosekliai žinodami, ką iš kur imti ar chaotiškai.
  9. Kas pavogta.
  10. Iš kokių konkrečių objektų paimti daiktai ir vertybės.
  11. Ar ant šių objektų yra pėdsakų, kokie jie.
  12. Kiek maždaug laiko užtruko nusikaltėliai įvykio vietoje.
  13. Ar yra patalpoje įrengta signalizacija, kokia jos būklė.
  14. Kokiu būdu, ir per kur nusikaltėliai pabėgo iš įvykio vietos.
  15. Ar yra vagystės inscenizacijos požymių.

Įvykio vietos apžiūra tiriant vagystes su įsilaužimu

Vagysčių yra labai įvairių. Kriminalistiniu požiūriu svarbi ne nuosavybės forma, o tai kaip padaryta vagystė: pavogta iš uždaros ar atviros patalpos, buvo signalizacija, ar buvo saugoma, tai gamykla ar butas ir kita.

Tiriant vagystes įvykio vietą, dažniausiai apžiūrima gavus nukentėjusiųjų pranešimus. Įvykio vietos apžiūros tikslas tiriant vagystes yra:

  1. Išaiškinti ištirti ir užfiksuoti situaciją, tam tikras aplinkybes vagystes vietoje.
  2. Rasti ir užfiksuoti, paimti pėdsakus ir daiktinius įrodymus.
  3. Gauti orientacinės informacijos apie nusikaltelį.
  4. Gauti realios informacijos apie pavogtus daiktus.

Svarbiausia atliekant apžiūrą nusikaltimo vietoje yra savininko ar nukentėjusiojo apklausa. Tai padeda objektyviau atlikti apžiūrą. Svarbu yra išsiaiškinti ar vagystė įvykdyta iš anksto pasiruošus.

Tiriant vagystę su išsilaužimu, nesunku numatyti apžiūros būdą ir apžiūros pradinį tašką. Apžiūros būdas dažniausiai būna mišru –  iš pradžių jis gali buti koncentrinis arba frontinis. Pradinis apžiūros taškas dažniausiai yra ta vieta, per kurią nusikaltėlis pateko į patalpą.

Dvi svarbios užduotys

Tiriant įvykio vietas nužudymo bylose, reikia spręsti dvi svarbias užduotis:

  1. surinkti įrodomąją informaciją ir ją užfiksuoti;
  2. gauti informacijos nusikaltimui išaiškinti.

Sprendžiant šias užduotis, ikiteisminio tyrimo pareigūnai  kartu su įvykio vietos apžiūra dažnai atlieka, daug kitų neprocesinių veiksmų. Jeigu įvykio vietos apžiūra ir šie glaudžiai koordinuojami veiksmai, turi bendrą tikslą, tai jau bus taktinė operacija. Tokiais atvejais dažnai atliekamas įvykio vietos tyrimas. Šio tyrimo metu gauti rezultatai gali būti operatyviai panaudoti nusikaltimui išaiškinti, taip pat ir nusikaltėlio paieškai. Tokio tyrimo metu policijai gali būti suteikta informacija apie nusikaltimo padarymo būdą, mechanizmą, nusikaltėlio ir aukos veiksmus, įvykio vietoje ir kt. Tiriant tokią įvykio vietą, tardytojas privalo atsakytiį keletą užduočių tik įvykio vietos apžiūros metu:

1.    Kas įvyko : nužudymas, savižudybė, nelaimingas atsitikimas, natūrali mirtis.

2.    Kada tai įvyko ir kiek laiko galėjo užtrukti nusikaltėlis įvykio vietoje.

3.    Ar įvykio vieta yra nusikaltimo padarymo vieta.

4.    Nukentėjusiojo asmenybė, jo apibūdinimas.

5.    Kas padarė nusikaltimą – vienas asmuo ar keli, kokie duomenys apibūdina nusikaltėlius.

6.    Kokiu būdu ir kokiais įrankiais padarytas nusikaltimas.

7.    Kokie nužudymo motyvai ir tikslai.

8.    Kaip pateko nusikaltėliai į įvykio vietą ir iš jos pasitraukė.

9.    Kaip ir kokiu būdu į įvykio vietą pateko auka, ką ji ten veikė.

10.  Ką iš įvykio vietos galėjo paimti nusikaltėlis, kokius pėdsakus ar daiktus jis paliko įvykio vietoje, kokie pėdsakai galėjo likti ant nusikaltėlio